Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Lietuvos valstybės atkūrimas. Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas
- Lietuvos valstybės įtvirtinimas. Nepriklausomybės kovos
- Tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Taikos sutartis su Sovietų Rusija
- Steigiamasis Seimas. Konstitucinė Lietuvos valstybės sandara
- Vilniaus problema
- Klaipėdos prisijungimas
- Parlamentinis ir autoritarinis valdymas. Konstitucijos. Prezidentai
- Lietuvos tarptautinė padėtis 4-ojo dešimtmečio pabaigoje
- 1939 m. SSRS - Vokietijos sutartys ir Lietuva. Vilniaus atgavimas ir SSRS ultimatumas
- Ekonominė raida. Krizė, nedarbas, emigracija
- Socialinė ir kultūrinė raida. Tautinės bendrijos. Švietimas
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Vilniaus problema
Po Pirmojo pasaulinio karo atsikuriant Lietuvos valstybei iš jos jėga ir apgaule Lenkija atplėšė Vilnių ir visas rytines Lietuvos žemes. Dėl to tarp abiejų šalių kilo nuožmus konfliktas, ypač paveikęs Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Ginčas dėl Vilniaus virto tarptautine problema, jis pažeidė visos Rytų ir Vidurio Europos saugumo sistemą, trukdė sukurti Baltijos šalių sąjungą, todėl SSRS ir Vokietija galėjo lengviau pasidalinti tarp jų esančias valstybes ir sukelti Antrąjį pasaulinį karą.
Vertindami Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus istorikai daugiausia jį traktuoja kaip dviejų modernių nacionalizmų (lenkų ir lietuvių) susidūrimą. Kritikuodami šią pažiūrą dalis tyrinėtojų ėmė aiškinti, neva kova dėl Vilniaus buvo pačios Lietuvos pilietinis karas, ginčas tarp senalietuvių ir naujalietuvių, t. y. ginčas tarp dviejų skirtingų lietuvybės sampratų - tarp senosios (istorinės) ir modernios (etnolingvistinės). Dar teigiama, jog Lietuva prarado savo istorinę sostinę – Vilnių dėl karinio silpnumo, dėl nepakankamo dėmesio armijos kūrimui. Taip atsitikę todėl, kad Lietuva, delsdama įsivesti nacionalinę valiutą, turėjo finansinių sunkumų ir negalėjo išlaikyti gausesnės kariuomenės. Iš tikrųjų, kariniai ekspertai manė, jog išlaikydama bent 40 tūkst. kariuomenę, Lietuva būtų galėjusi apginti Vilnių tiek nuo bolševikų, tiek nuo lenkų.
Menkai tesirūpinta kariuomenės stiprinimu ne tik dėl finansinių sunkumų, bet ir dėl antikarinių nuotaikų, išplitusių tarp Lietuvos politinio elito. Po kovų su bermontininkais iš kariuomenės buvo paleista tūkstančiai karių, Susirinkęs Steigiamasis Seimas iš pradžių irgi kariuomenės plėtrą nelaikė prioritetiniu reikalu. Militariškai stipresnė Lenkija galėjo praplėsti savo teritoriją lietuviškų žemių sąskaita. Tarptautinius santykius juk tebelėmė jėgos veiksnys.
Šiame profilyje pateikti šaltiniai liudija, kad Lenkija gerai suplanavusi ir pasirengusi vykdė ekspansiją į lietuvių žemes. Po to, kai Vokietija . vasarį atsisakė paremti lietuvių žygį į bolševikų užimtą Vilnių ir per Gardiną praleido Lenkijos kariuomenė, ši nesunkiai užėmė istorinę Lietuvos sostinę balandžio 19-21 d. Po metų ir poros mėn. Sovietai išvijo Lenkijos kariuomenę iš Vilniaus ir pagal Taikos sutartį perdavė jį Lietuvai. Nors . spalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį susitarimą dėl demarkacinės linijos, paliekant Vilnių Lietuvos pusėje, spalio 9 d., dar prieš įsigalint susitarimui lenkų generolas Lucijanas Želigovskis (Lucjan Żeligowski) įžengė į Vilnių. Po to istorinė Lietuvos sostinė buvo Lenkijos aneksuotą.
Lietuvius sukrėtė ne tik agresijos aktas, bet ir klastingas jos įgyvendinimo būdas. Pagal Juzefo Pilsudskio sumanymą, buvo skelbiama neva Vilnių užėmė ne Lenkijos kariuomenė, o Varšuvai nepaklususio „maištininko“ Želigovskio vadovaujami vietinių Vilnijos gyventojų - „lietuvių ir baltarusių“ daliniai.
Likviduoti ginčą dėl Vilniaus mėginta tiek dvišalėmis Lietuvos ir Lenkijos derybomis, tiek ir Tautų Sąjungos tarpininkavimu. Dar . mėginta ginčitinoje teritorijoje surengti plebiscitą, bet juo nebuvo suinteresuota nė viena pusė. Lenkija Vilnių jau turėjo savo rankose, o Lietuva negalėjo, kad plebiscitu butų sukeltos abejonės dėl jos sostinės priklausomybės.
. Tautų Sąjungai tarpininkaujant vyko Lietuvos ir Lenkijos derybos. Šios organizacijos vadovas Belgijos užsienio reikalų ministras Polis Hymansas (Paul Hymans) paeiliui pateikė du ginčo sureguliavimo projektus – pirmas buvo palankesnis Lenkijai, antras Lietuvai. Bet ir antrasis numatė gana artimus Lietuvos ryšius su Lenkija. Baimintasi, kad tai pažeis Lietuvos suverenitetą ir neapsaugos nuo daugiau kaip dešimteriopai didesnės pietinės kaimynės įtakos. . per Kūčias Lietuvos vyriausybė Hymanso projektą atmetė. Prof. Alfredas Bumblauskas šį sprendimą traktuoją kaip lemtingą istorinė Lietuvos klaidą. Buvusi prarasta paskutinė galimybės atgauti Vilnių susitariant su Lenkija ir demokratinėmis Vakarų valstybėmis.
Lenkijai užėmus ir aneksavus Vilnių Lietuva atsisakė užmegzti su ją bet kokius santykius ir net laikėsi nuostatos (iki . gruodžio), kad tarp abiejų valstybių yra karo padėtis.